Įspūdinga muzikinė kelionė po Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę

Vos praūžus triukšmingai miesto šventei, sekmadienio vakarą, Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ pakvietė į kamerinės muzikos koncertą „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“. Du iškilūs muzikai – Rokas Zubovas (fortepijonas) ir Glebas Pyšniakas (violončelė) pristatė naują programą, kurioje skambėjo talentingų ir nepelnytai primirštų Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos kompozitorių muzika. Juos visus vienija nepaprastai gilus tikėjimas žmogaus išmintimi ir sielos šviesa.

Turiningos kelionės po LDK muzikines platybes gidai – talentingas jaunosios kartos violončelininkas, Tarptautinio J. Achrono muzikos festivalio siela Glebas Pyšniakas ir M. K. Čiurlionio interpretacijomis pagarsėjęs pianistas Rokas Zubovas – padėjo klausytojams išgirsti, išjausti, kaip muzikoje susipina tautinės tradicijos ir klasikos modernistiniai elementai Josepho Achrono (1886 – 1943), Mieczysławo Weinbergo (1919 – 1996), Anatolijaus Šenderovo (1945 – 2019, Vidmanto Bartulio (1954 – 2020), Fausto Latėno (1956 – 2020), Valentino Silvestrovo ir Jurgio Juozapaičio kūriniuose.

Koncertas yra projekto „Kultūrinis litvakų peizažas“ ir III tarptautinio Josepho Achrono muzikos festivalio programos dalis, todėl jame skambėjo J. Achrono, Lazdijuose gimusio pasaulinio garso kompozitoriaus ir smuikininko, mistiška muzika, persipynusi su žydiškais motyvais, o pačioje koncerto pabaigoje – širdžiai miela „Lopšinė“.

Svarbi kelionės stotelė – nepaprasto grožio „Sulamitos giesmės“, kurių autorius žydų kilmės lietuvių kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei kitų apdovanojimų laureatas Anatolijus Šenderovas. Jam artima sakralinė tematika, Senojo ir Naujojo Testamento siužetai, muzika išsiskiria ekspresyvumu, tembro, dinamikos, faktūros įvairove. Joje stipri dramaturginė tėkmė, ekspansyvus laiko pojūtis.

Elegiška nuotaika, vos juntamais gamtos motyvais įtraukė Vidmanto Bartulio „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius…“ Tarsi lakoniškas pasakojimas apie tai, kaip svarbu išsaugoti paslaptį, be kurios gyvenimas praranda savo žavesį ir prasmę.

Fausto Latėno muzika nustebino, gal net šokiravo. Trijų dalių sonata violončelei ir fortepijonui (I. Ramiai, plaukiančiai, II. Gyvai, III. Andante) skambėjo ne tik kaip visų įmanomų muzikos stilių interpretacija – tai buvo tarsi pasaulio sukūrimas, klestėjimas ir jo griūtis. Lyg alternatyva pasaulio žiaurumui ir modernios muzikos racionalumui nuskambėjo J. Juozapaičio „Nostalgija violončelei ir fortepijonui“.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikiniai keliai vingiuoja per Lenkiją, Ukrainą. Klausytojus sukrėtė Lenkijoje gimusio žydų tautybės kompozitoriaus Mieczysławo Weinbergo sonata, perteikianti skausmą, kurį išgyveno didelė Europos dalis. Tragiškas varpų skambesys, sielos rauda, vidinė vienišo žmogaus kančia… Šis kūrinys dabartiniame karo kontekste skamba labai aktualiai.

Koncertui baigiantis simboliškai nuskambėjo šiuolaikinio ukrainiečių pianisto, kompozitoriaus Valentino Silvestrovo kūrinys „Postludium violončelei ir fortepijonui“. Sukurtas 1982 m., o melodinė įtampa metaforiškai kalba apie šią dieną, kai žiaurios agresijos akivaizdoje žmogui labiausiai reikia šviesos. Taurus, šviesus harmonijos spindulys neša viltį ir tikėjimą. Virtuoziška muzikine kalba ir įtaigiu žodžiu Rokas Zubovas ir Glebas Pyšniakas atskleidė, kad skirtingo laikmečio, skirtingų tautų muzika yra Lietuvos kultūros dalis, graži ir labai prasminga. Koncertas praturtino mūsų suvokimą, kokį muzikinį paveldą turime, ir galbūt pasididžiavimas savo kultūra dar vienu laipteliu išaugo.