Jaukus pašnekesys apie S. Prancuičio gyvenimą Šiauliuose, kūrybos filosofiją ir spalvas

Sigito Prancuičio tapybos, objektų ir asambliažų parodai „77“ artėjant į pabaigą, vasario 24 d. įvyko susitikimas su autoriumi. Pokalbį vedė tapytojo bičiulis, Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ renginių organizatorius Ričardas Jakutis. S. Prancuitis – unikalus, įvairiausiomis technikomis dirbantis ir daug skirtingų temų kūryboje paliečiantis menininkas. „Prislopintu spalvos švytėjimu“, pasak prof. V. Rimkaus, žavi Sigito Prancuičio tapyba, stebina jo asambliažai – ryškūs, netikėti,  filosofiški. 

Menininko kelio pradžia

Dailininko kelio pradžia Šiaulių kaimynystėje: gimė Jakiškių dvare (Joniškio r), mokėsi Joniškio 1-ojoje vidurinėje mokykloje. S. Prancuitis minėjo savo paišybos mokytoją akvarelininką Juozą Vainauską, papasakojo apie jo išmonę spektaklio dekoracijoms panaudoti džiovintus arkliamėšlius. Tai buvusi Sigito pirmoji pažintis su asambliažo technika. Susidomėjęs piešimu, moksleivis valandų valandas praleisdavo Joniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje, nes tai buvusi geriausia vieta ramiai paišyti. Darbštus jaunuolis, be jokios dailės mokyklos, įstojo į Vilniaus dailės institutą. Iš didžiausią įtaką padariusių dailės korifėjų S. Prancuitis minėjo V. Karatajų, A. Petrulį.

Atvirai pasakojo apie nuotykius, susidūrimus, nuomonių skirtumus. Sakė, kad pats dirbdamas su jaunimu laikėsi principo savo nuomonės neprimesti, nevaržyti individualybės.  

Šiauliečiai myli savo mokytoją

Ričardas Jakutis priminė vieną pasivaikščiojimą Vilniaus bulvaru. Vos ne kas antras–trečias sutiktas žmogus maloniai sveikinasi, o Sigitas paaiškina, kad tai jo buvęs mokinys. Susidarė įspūdis, kad kone pusė šiauliečių yra jo mokiniai. Išties nenuostabu, nes Šiaulių dailės mokykloje S. Prancuitis dirbo per 40 metų. Buvę mokiniai įsiminė ne vien tapybos, piešimo pamokas, bet ir gyvenimiškus patarimus. Dailininkas pasakojo, kad baigęs institutą gavo paskyrimą į Kauną, bet netrukus išėjo į armiją. Be to, Kaunas jam buvo nesvetingas – nepasiūlė net bendrabučio, o nuomojamo buto šeimininkas nepakentė dažų kvapo, draudė tapyti. Šiauliai tapo išsigelbėjimu. Pakvietė atsitiktinai sutiktas Eduardas Juchnevičius. Tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto studentai stokojo motyvacijos, jauno menininko žinias mieliau priėmė vaikai dailės mokykloje. Dėl to Sigitas iki šiol dėkingas Šiaulių dailės mokyklos direktoriui J. Samulioniui.

Šabakštyne – aukso amžius

Susitikime kalbėta ir apie „šabakštyno“ laikotarpį, kurį S. Prancuitis vadina aukso amžiumi. Dailininkų name prie senųjų kapinių būrys jaunų dailininkų Vitolis Trušys, Aloyzas Toleikis, Donatas Lukoševičius, Vytautas Tribandis, Vaclovas Zigmantas, Romanas Vilkauskas ir kt. turėjo dirbtuves, Eduardo Juchnevičiaus iniciatyva ten vykdavo galima sakyti, alternatyvūs menininkų susibūrimai-ripariumai. Eduardas poeziją skaitydavo, spektaklius statė, dailininkai turėjo savo kūrybą pristatyti. „Bohema to nepavadinčiau, tačiau diskusijos kildavo audringos. Nemažai kritikos vienas kitam išsakydavom. Dabar to pasigendu“, – sakė S. Prancuitis. Jis paaiškino keistą dailininkų namų pavadinimą, kilusį nuo atsiskyrėlio dailininko Ganusausko šakomis užversto būsto prie kapinių tvoros. Vieta praminta šabakštynu ir šis vardas prilipo dailininkų dirbtuvėms.

Kaip atsiranda kūriniai

1. Prancuitis yra išbandęs įvairias dailės sritis, bet labiausiai vertinami jo natiurmortai, portretai, asambliažai. Užklaustas, kodėl jo paveiksluose vyrauja pilkos spalvos variacijos, vaizdai tarsi skęsta rūke, dailininkas atsakė, kad pilka spalva jo prigimtyje. Niekada nemėgo ryškių spalvų. Jei būtų peizažistas, pieštų rūką. Susitikimo dalyviai įsiterpė, kad prancuitiška pilka, prancuitiška žalia nereiškia tamsos, priešingai, pereinama iki nuostabaus sidabrinio švytėjimo. Natiurmortu S. Prancuitis susižavėjo pamatęs italų tapytojo Džordžo Morandi parodą – tiesiog metafizika. Ir pats siekia panašaus įspūdžio. Sigitui imponuoja Algimanto Švėgždos, Romano Vilkausko natiurmortai.
2. Jakutis kalbėjo, kad Sigitas yra nutapęs daug žymių žmonių ir šventųjų, o Barboros Žagarietės portretas galėtų būti pripažintas etalonu. Dailininkas sakė, kad ruošiantis tapyti istorinės asmenybės portretą neužtenka vien fantazijos, reikia daug medžiagos surinkti. Turįs planų nutapyti šv. Ignaco portretą Jakiškių kapinaičių koplytėlei. Kaupia informaciją. Jis papasakojo kuriozą su paveikslu, kuriame pavaizdavo poetus J. Janonį ir Z. Gėlę-Gaidamavičių. Tik vėliau sužinojo, kad Gėlė buvo rausvaplaukis. Naują Z. Gėlės portretą jau tapė raudonais plaukais.

Pasipiktinimą Šiaulių miesto valdžios neveiklumu dailininkas ruošiasi išsakyti naujame asambliaže: „Vienoje pusėje bažnyčia, kitoje savivaldybė, o kas per vidurį? Sąvartynas“ – taip jis vadina okupantų kapines miesto centre. Kokia idėja vystosi sambliažo maestro galvoje, dar pamatysime.  

Šiaulių Leonardas da Vinčis

Laikas neprailgo, klausimų buvo apie Išėjusius dailininkus, kuriems skirti asambliažai eksponuojami parodoje, domėtasi, kaip dailininkas Sigitas vertina jaunųjų menininkų kūrybą, 

Susitikimo dalyviai džiaugėsi iš paties autoriaus sužinoję, kaip gimsta jo kūriniai ir kas juose užkoduota, stebėjosi, kad paprastos buities detalės, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos, gali tapti svarbiu meno kūrinio komponentu. Pabaigoje R. Jakutis pareiškė, kad Sigitui pati gamta nulėmė dailininku tapti, nes jis į Leonardą da Vinčį panašus. Subtilų humoro jausmą turintis dailininkas prisiminė, kad visai patiko, kai išvykoje žmonės panoro su gyvu da Vinčiu nusifotografuoti.  

Teresė Hokienė