Monikos Bičiūnienės parodos uždarymas įprasmintas dokumentinio filmo peržiūra

Atsisveikinant su vienos garsiausių mūsų šalies naiviojo meno atstovių – tapytojos Monikos Bičiūnienės (1910 – 2009) – paroda iš Rokiškio krašto muziejaus, jos talento gerbėjai pakviesti į dokumentinės juostos „Monika Bičiūnienė: tapyba man – visas gyvenimas“ (2011 m.) peržiūrą.

Paskutiniąją parodos ekspozicijos „Laiptų galerijoje“ dieną lankytojai turėjo galimybę išvysti režisieriaus Algirdo Tarvydo sukurtą dokumentinį filmą, kuriame užfiksuoti ne tik pačios dailininkės pasakojimai apie kelią kūrybos link, bet ir jos sūnaus Rigmo Zigmo Bičiūno įžvalgos.

Šiek tiek daugiau nei 30-ies minučių trukmės kino juosta prasideda šviesaus atminimo tapytojos Monikos Bičiūnienės atliekamomis dainomis. Kiek vėliau dailininkė pasakoja, kad jaunystės dainos ar savo pačios kurtos poezijos tekstai jai giliai įsirėžę atmintin. Taip pat kaip ir vaizdiniai, kuriuos išsaugojusi atmintyje Monika Bičiūnienė teptuko pagalba perkėlė ant drobės.

Filme Monikos Bičiūnienės klausiama, ką jai labiausiai patinka tapyti. Menininkės atsakymas paprastas: „Viską“. Todėl nenuostabu, kad jos darbuose įamžintos kaimo šventės, gryčios, gamta, žydintys medžiai, naminiai gyvūnėliai bei jai artimi žmonės. Nors pagrindinis motyvas sukosi apie kasdienį kaimo gyvenimą, tapytoja nevengė įamžinti ir miesto fragmentų. Tiesa, tik tų, kurie jai pačiai artimi sielai.

Rimas Zigmas Bičiūnas, tapytojos sūnus, pastebi, kad beveik visuose jo mamos kūriniuose galima įžvelgti gėlių motyvą. Jos moteriai buvusios ypač svarbios. Monika Bičiūnienė atskleidžia, kad nė viena iš floristinių kompozicijų nėra nutapyta žiūrint į konkretų vaizdinį: „Iš atminties, iš kažin kur nutapysiu, jeigu aš atminsiu“.

„Aš atsigaunu, aš su paveikslu pasikalbu. Man pasimiršta visos bėdos. Aš atrodo, kad pajaunėju kai aš dirbu prie paveikslo. Apie nieką negalvoju, aš jaučiuosi labai gerai“, – kino juostoje pasakoja tuomet būdama 93-ejų Monika Bičiūnienė. Dailininkė prideda, kad niekada nėra numetusi drobės – prie paveikslo dirbo tiek, kiek reikia, kad šis galiausiai išvystų dienos šviesą.

Monika Bičiūnienė pradėjo tapyti būdama 50-ies metų. Per likusį savo gyvenimą ji sukūrė daugiau kaip 2000 paveikslų, kurie buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir beveik visose Europos valstybėse. Monikos Bičiūnienės vardas ryškiomis raidėmis įsirėžė ir į „Pasaulio naiviojo meno enciklopediją“, išleistą dar 1984 metais Londone.