Poezijos ir muzikos vakaru „Laiptų galerija“ atsisveikino su teatru

Ketvirtadienį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko literatūrinis-muzikinis vakaras „Palaimintas būki, žmogaus nežinojime“, skirtas Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms. Tai penktasis, paskutinis, Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ renginys jaukioje balkono salėje šį sezoną. (Dar penki balandžio–birželio mėn. surengti kitose erdvėse.) Teatre vyko vilnietės grafikės Kairevičiūtės grafikos paroda „Juodi taškai baltoje jūroje“, tradicinis galerijos gimtadienis, literatūriniai skaitymai, skambėjo kamerinė muzika.
Šį vakarą Vinco Mykolaičio Putino (1893–1967) poeziją, dienoraščių ištraukas skaitė artimas galerijos bičiulis, teatro ir kino aktorius Andrius Bialobžeskis, muzikines improvizacijas fortepijonu atliko garsus meno ir kultūros puoselėtojas, pedagogas, pianistas Arijus Ivaškevičius.
Daugelis V. Mykolaitį-Putiną žinome kaip romano „Altorių šešėly“ autorių, mažiau pažįstame kaip gilaus, dramatiško lyrizmo poetą modernistą, susiejusį romantikų ir simbolistų kūrybos bruožus. Aktorius A. Bialobžeskis į programą įtraukė aktoriaus, skaitovo Laimono Noreikos dienoraščių ištraukas, kuriomis pagilino poeto asmenybės daugiasluoksniškumą, vertybines nuostatas, vidinius prieštaravimus, konfliktą su laikmečio, ypač sovietinio, atmosfera. Poeto išgyventas būties tragizmas ypač artimas mūsų dienų situacijai, kai įtampas kelia absurdiško karo beprasmybė. Šalia simbolistinės, filosofinės V. Mykolaičio- Putino poezijos puikiai derėjo jo studento Vytauto Mačernio „Septintoji vizija“, įnešusi daugiau egzistencinės šviesos.
Paslaptinga aura, sklindanti iš D. Kairevičiūtės paveikslų, meditatyvus A. Bialobžeskio skaitymas,
lydymas svajingų, romantiškų, subtilių Arijaus Ivaškevičiaus fortepijoninių improvizacijų, vedė į holistinę kelionę minčių, subtilių asociacijų, formų ir garsų sraute. Gili, dramatiška Vinco Mykolaičio Putino poezija – intymus sielos atsivėrimas apie amžinąjį dvasios virsmą, žmogaus didybę ir menkystę… Salė sausakimša, o tylu tylu. Tokia artuma ir palaima, kai susilieja vaizdai, žodžiai, balsas, ir muzika…
O kažkas sako, kad šiauliečiams reikia tik lengvų pramogų…