Pokalbis su Ričardu Pikeliu apie esatį, kuri byra, ir žodžius, kvepiančius šventumu

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės salėje birželio 8 d. įvyko Ričardo Pikelio kūrybos vakaras „Pirmas žingsnis“. Ričardo Pikelio eilėraščius skaitė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorės Nomeda Bėčiūtė ir Monika Šaltytė, autorių kalbino Janina Ališauskienė, muzikinių spalvų įnešė pianistas improvizatorius Arijus Ivaškevičius, dainininkų grupė iš „Laiptų galerijos“ folkloro ansamblio „Salduvė“.
Daugeliui susirinkusiųjų tai buvo pirmoji pažintis su Ričardo Pikelio kūryba. Susikaupė jau nemažai gana brandžios, savitos poezijos bei prozos. Savo kūrybą, gyvenimo prasmės apmąstymus R. Pikelis skelbia feisbuke: „Atrodo, kad egzistuoja kita realybė virš mūsų laiko ir erdvės suvokimo ribų, tarsi Amžinybės knyga, kur saugoma viskas, kas buvo – tereikia žinoti, kurį puslapį atsiversti“.
Ko gero, R. Pikelis neretai tampa mediumu tarp šių realybių, susiedamas jas žodine kūryba ir foto vaizdais. Kūrėjas sulaukia nemažai gerų atsiliepimų. o šiais metais išsipildys svajonė – jau ruošiama pirmoji knyga, bus gal daugiau nei 100 puslapių. R. Pikelis nelabai linkęs daug pasakoti apie save. Gal kiek nejauku viešumoje. Anksti išmokęs skaityti, rašinėti pradėjo mokykloje, bet rimčiau kūryba užsiėmė tik brandos sulaukęs. „Laisvė yra būti tuo, kuo esi“, – mėgstamas šviesuolio posakis. Jis esąs bitininkas ir tuo džiaugiasi. Biteles stebėdamas įgyjąs daugiau išminties. Sudėtingas Ričardo gyvenimo kelias buvo nuvedęs net iki Kalnų Altajaus, kur vyras baigė žemės ūkio mokslus, iš sentikių perėmė bitininkystės meno paslaptis ir sutiko brangiausią gyvenimo žmogų – su žmona Liubove grįžo į gimtinę, puoselėja senelių sodybą atokiame Mandeikių kaime, išaugino keturis savo vaikus, namų šiluma dalinosi su dar keturiais globotiniais.
Ričardas unikalus Šakynos krašto žmogus. Tikėjimo paieškos paskatino jį domėtis žydų religija. Dar tvirtesnis ryšys su žydų bendruomene užsimezgė per rūpestį išsaugoti atminimą apie Pasaulio Tautų Teisuolių Kalendrų šeimos gerus darbus. R. Pikelis globoja kaimynystėje buvusios Kalendrų sodybos likučius, yra užrašęs pasakojimus, kaip ši šeima gelbėjo žydų tautos žmones, o patys vėliau atsidūrė Sibire. Sužinojęs, kad darbštuolis bitininkas rašo poeziją, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis paragino bičiulį surengti kūrybos vakarą. R. Pikelis eilėraščiuose ir impresijose išsako susirūpinimą dėl trupančių, užmirštamų vertybių. Jam skaudu, kad su griūvančiomis sodybomis pranyksta neužrašyti senų žmonių prisiminimai. Jam rūpi, kad tuštėja ne tik kaimai, bet ir mūsų atmintis, kalba. Jo eilėraščiuose žodis skalsus, bet mintis gili.
Save R. Pikelis vadina senovišku žmogumi, stebinčiu trupantį laiką, dylančią būtį. Neretai moderni eilėraščio ritmika reikalauja ypač atidaus skaitymo. Šiaulių dramos teatro aktorės Monika Šaltytė ir Nomeda Bėčiūtė vakaro metu puikiai išryškino „byrančio“ ritmo prasminę žaismę, minties
sakralumą. „Kaip ir daugelio čia esančių, mano pažintis su Ričardu neakivaizdinė, – pasakojo Joniškio poetė Aušra Lukšaitė-Lapinskienė. – Dėkinga „Šiaulių kraštui“: „Atolankos“ leidžia pažinti mūsų krašto šviesuolius. Susidomėjusi feisbuke radau tekstų. Sužavėjo nuoširdumas. R. Pikelio tekstuose atsiveria mūsų baltiškos kultūros pagrindas, holistinis požiūris į pasaulį. Medis, vabalas, žolė ir žmogus yra viename lygmeny, vienodai svarbūs. Įžvelgiu vidines sąsajas su Mariaus Katiliškio kūryba. Labai jam artimas žmogaus ryšys su žeme, pasaulėvaizdis. Džiaugiuosi atradusi nuoširdžios poezijos kūrėją Ričardą Pikelį.“
Tikėtina, kad rudenį galėsime vartyti Ričardo Pikelio poezijos knygą ir drauge su autoriumi ieškoti savęs, nes jau „palinko žodis, kad paduotų žmogui ranką“.