Sigito Prancuičio kūrinių parodos atidaryme – žiūrovų antplūdis

Vasario 8 dienos vakarą šiauliečiai ir miesto svečiai gausiai susirinko į mylimo mokytojo – dailininko Sigito Prancuičio – tapybos, asambliažų ir objektų parodą „77“. Sunkiai suskaičiuotum, kiek jaunų ir brandaus amžiaus žmonių dėkingi už atskleistas tapybos paslaptis per 40 metų jo darbo Šiaulių dailės mokykloje. Parodą pristačiusi menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė pabrėžė S. Prancuičio kūrybos įvairiapusiškumą, profesinę meistrystę ir novatoriškumą.

Prislopinto švytėjimo tapytojas

Baigęs tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute Sigitas Prancuitis nuo 1974 m. ištikimas Šiauliams, artimai susijęs su vadinamojo Šabakštyno kūrėjais, aktyvus E. Juchnevičiaus inicijuotų „ripariumų“ dalyvis. Pasak D. Karatajienės, nuo pat kūrybinio kelio pradžios jis truputį kitoks tapytojas. Dailės jį mokė lietuviškos koloristinės mokyklos pažibos, kaip Silvestras Džiaukštas, Jonas Švažas, bet Sigitas neperėmė jų stilistikos, kūrė savitą.

S. Prancuičio kūryba plati: monumentalioji ir molbertinė tapyba, grafika, skulptūra, poezija. Gerai žinomi Sigito portretai, šventųjų atvaizdai, natiurmortai, abstrakčios kompozicijos. Jais galima pasigrožėti ir šioje parodoje. „Negalėčiau pasakyti geriau, nei prof. Vytenis Rimkus, kuris neįprastą S. Prancuičio koloristiką pavadino prislopintu sidabriniu švytėjimu“, – kalbėjo menotyrininkė.

Menas humanizuoti praeitį

Apibūdindama S. Prancuičio kūrybos išskirtinumą dr. Dalia Karatajienė nuvedė sąsajas su Renesanso humanistiniu išsilaisvinimo sąjūdžiu. Jaunų žmonių kūrybinės laisvės paieškas, meninius eksperimentus Šabakštyne menotyrininkė palygino su Renesanso menininkų ir architektų požiūriu į neribotas žmogaus galimybes, jo išskirtinumą, ypatingumą. „Laisvės savivokos realizavimas, nesuvaržyti eksperimentai Šabakštyne ir Renesansas gal kiek hiperbolizuotas palyginimas, – sakė menotyrininkė, – tačiau ne kiekybė svarbu, o kokybė. Sigito profesionalumas išskirtinis. Ypatingai jautriai prisiliesdamas prie vaizduojamo žmogaus ar daikto, jis pasirodo kaip ypač humaniškas, subtilus. Stebina Sigito gebėjimas humanizuoti praeities daiktus, suteikiant jiems naują gyvenimą, naujas prasmes. Tai ir yra menas.“

Asambliažo maestro

Asambliažas rizikingas žanras, vis dar sunkiai skinasi kelią Lietuvoje, šios srities kūrėjų ir dabar nėra daug. Labiau žinomi Vincas Kisarauskas, Valentinas Antanavičius, Algis Kuras, Marija Teresė Rožanskaitė, Mindaugas Skudutis, Raimondas Martinėnas. Šiauliuose Sigitas Prancuitis turbūt vienintelis asambliažo maestro. Savo vietos ieškojimo kelias nelengvas. Vienas pirmųjų jo asambliažų – „Šabakštyno senos durys“ – nevertintas kaip meno kūrinys, net nesuprastas.

„Svarbi S. Prancuičio asambliažų ypatybė – praeities saugojimas labai šiuolaikiška forma. Daiktai, kurie jau baigė gyvenimą, Sigito kompozicijose išsaugo autentiškumą, bet įgauna naują kūrybinę formą. Jo kūryboje susijungia aktuali dabartis ir praeitis. Menas siekia pilnatvės. Kūryba yra atidavimas to, ką turi tikro, – apibendrino dr. Dalia Karatajienė. – Man Sigitas universalas, panašus į tą renesansinį kūrėją. Meno mohikanas. Ir Šiauliuose, ir visoje Lietuvoje.“

Legendos verta asmenybė

Aktoriui Vladui Baranauskui perskaičius pluoštelį Sigito Prancuičio eilėraščių, su gėlėmis ir dovanėlėmis plūdo sveikintojai. Buvo prisiminta graži legenda, kad Sigitas Prancuitis dažnai pavadinamas šiaulietišku Vincentu van Gogu.

Teresė Hokienė

Dariaus Ančerevičiaus nuotr.

1. Parodos fragmentas. S. Prancuičio natiurmortai.

2. L.e.p.direktorė Kristina Alseikė, menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė, parodos autorius Sigitas Prancuitis.

3., 4. Parodos atidaryme žiūrovų antplūdis.