Vienoje scenoje – trys kultūros pirštai

Birželio 13-ąją Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ sceną okupavo net trys garsios aktorių dinastijos nariai – Gediminas, Ainis ir Simonas Storpirščiai, pristatę muzika ir poezija alsuojančią programą NE IŠ PIRŠTO LÁUŽTA!.

Gedimino ir Anio Storpirščių duetas scenoje jau seniai nieko nebestebina. Tačiau gretą jų išvysti dar ir Simoną – nedažnas reiškinys. Šįkart suvieniję jėgas trys kultūros pirštai šiauliečius pakvietė į neeilinį vakarą, kurio metu lankytojai turėjo galimybę išgirsti lietuvių poetų eilių, senų Gedimino dainų bei pasiklausyti neįtikėtinų istorijų iš teatro scenos gyvenimo.

„Kai susijungia trys stori pirštai, bet kur mus galima rasti. Čia tas pats, kaip plyname lauke pamatyti rudąjį lokį, baltąją mešką ir dar Mikę Pūkuotuką. Tai šiandien ir yra toks susitikimas. Aš esu Simonas Storpirštis – jauniausias iš Storpirščių, šiuo metu užsikrėtusių teatro virusu. Tačiau aš nesu vienintelis iš tos jaunesnės kartos, kuris bando užkariauti Lietuvos teatro sceną. Aš, žinoma, kalbu apie savo pusbrolį – Ainį Storpirštį. Kaip ir dauguma aktorių vaikų, mes dažnai būdavome palikti kažkur užkulisiuose, kur apžiūrinėdavome visokias scenografijas, matuodavomės kostiumus. Taip ir įsimylėjome šitą profesiją ir sceną. Gediminas yra Ainio tėtis, mano dėdė, dėstytojas ir šiuo metu turbūt vyriausias ir solidžiausias storas pirštas Lietuvos teatro scenoje, kuris su metais – vis įdomesnis, vis spalvingesnis“, – publikai save ir kitus atlikėjus pristatė Simonas Storpirštis.

Netrukus po šio prisistatymo scenoje skambėjo aktorių atliekamos dainos lietuvių poetų eilėmis. Storpirščių klano atstovai taip pat skaitė lietuvių autorių poeziją, susirinkusiuosius žavėjo ir Gedimino Storpirščio „Laiškai karaliui“.

„Aš kartais rašau laiškus karaliui, nes gimiau karališkame mieste – Vilniuje. Ir dar tėvai pavadino mane Gediminu. Mano žmona Karaliūtė, vaikai karaliukai. Tiesiog negalėjau pasielgti kitaip“.

Kone labiausiai „Laiptų galerijos“ lankytojus džiugino įvairiausios istorijos iš aktorių gyvenimo bei darbo teatro scenoje.

„Mano istorija aktorystės link – gana gėdinga. Ji nutiko 2006 metais. Baigiau mokyklą ir žinojau, kad stosiu į aktorinį, tačiau buvau visiškai nepasiruošęs stojamiesiems. Stojamųjų komisijoje sėdėjo Vladas Bagdonas, Saulius Bareikis ir a. a. Vytautas Kernagis. Jie manęs paklausė, ką aš paruošiau, o aš pradėjau deklamuoti Salomėjos Nėries eilėraštį. Tiesa, neilgai. Kaipmat gavau pylos nuo Vytauto Kernagio, nes eilėraštis – iš moters perspektyvos. Jis man pasakė: „Scenoje tu gali daryti ką tik nori, bet niekada nechaltūrink“. Davė man valandą laiko išmokti kitą eilėraštį ir išvarė. Aš išėjau už durų, kažkieno paprašiau Šekspyro sonetų ir greitai išmokau pirmąjį savo gyvenime sonetą. Įstojau. Tačiau šitie žodžiai man išliko visam gyvenimui. Tai taip stengiuosi ir gyventi“, – apie savo karjeros pradžią pasakojo Simonas Storpirštis.

„Aš noriu pasidalinti realia istorija iš teatro scenos. Mano du kursiokai gavo šansą dalyvauti pirmame savo spektaklyje pas mūsų vadovą Gintarą Varną. Jie vaidino du narkomanus, kurie vėliau nušoko nuo stogo ir viena iš paskutinių scenų – vaidinti lavonus lavoninėje. Vienintelis jų darbas – tiesiog gulėti. Kursiokai sugalvojo iškart atsigulti, kad nepražiopsotų savo scenos, tačiau vienas iš jų netikėtai užmigo. Aišku, scenoje atsirado pašalinis garsas – beveik knarkimas. Pagrindinis aktorius padidino balso tembrą, kad nesigirdėtų pašalinių garsų. Galiausiai jis priėjo prie užmigusio kursioko, kad uždėtų numerėlį ant piršto. Tą akimirką kai uždėjo, mano kursiokas pabudęs iš miego išsigando ir atsisėdo veidu į pagrindinį aktorių. Sėdi lavonas lavoninėje ką tik atsikėlęs. Kas sakė, kad nebūna stebuklų ir lavonai neprisikelia? Aišku, po šito šou ir visi kiti lavonai pradėjo kratytis, o žiūrovai juokėsi tiek, kad pagrindinis aktorius jų net neprarėkė. Tai buvo viena geriausių mano matytų premjerų“, – šmaikščią istoriją pasakojo Ainis Storpirštis.

Ar trys scenos grandai įsivaizduotų savo gyvenimą kitur – ne teatro scenoje? Ainis Storpirštis sako, kad veikiausiai – ne.

„Mus jungia ne tik kraujo ryšys, ne tik teatras, bet ir teatro pradžia. Mes visi esame seniausios Lietuvoje teatro studijos „Elementorius“ nariai, kurią įkūrė mano močiutė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė. Būnant teatre mes dažnai susiduriame su tuo, kad visas vyksmas, kurį ir šiandien jūs liudijat, jis egzistuoja tik šiandien. Rytoj jo nebebus. Ir kartais aš galvoju, kodėl aš tai apskritai darau. Tačiau tos mūsų grupelės himnas vadinasi „Tikiu“. Pasirodo, kad tai iš tikrųjų labai svarbu, nes tu nežinai, kam tavo darbas, tavo atsidavimas gali būti mirtinai reikalingas šiandien“.