Balandžio 5 d. 18 val. Laiptų galerijoje – Rimo Zigmo Bičiūno tapybos parodos atidarymas.

Rimas Zigmas Bičiūnas – ne kartą pristatęs savo tapybą Laiptų galerijoje personalinėse, grupinėse parodose, tarptautinėse miniatiūrų parodose.

Rimas Zigmas – dailininkas, tapytojas. Gimė 1945 m. Panemunyje (Rokiškio apskr.).

Baigė Lietuvos dailės institutą (mokėsi pas Antaną Gudaitį).

Nuo 1972 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje – tarptautiniame meno festivalyje Kanuose (Prancūzija, 1982), Venecijos bienalėje (Italija, 1982), Delio trienalėje (Indija, 1982), tarptautinėje meno mugėje Art’83 Bazelyje (Šveicarija, 1983), tarptautinėje meno mugėje Art’89 Londone (Didžioji Britanija, 1989), 5-ojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje Los Angeles (JAV, 1990) ir daugelyje kitų  Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės Amerikos šalių.

Darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus Vilniuje,  Kauno M.K.Čiurlionio dailės, Latvijos, Gruzijos muziejai, Valstybinė P.M. Tretjakovo galerija Maskvoje, Dr. Ludwigo modernaus meno muziejus Kelne (Vokietija), Bulgarijos, Čekijos nacionalinės galerijos, Lenkijos šiuolaikinio meno galerija, privatūs meno kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

„Tapytojo kūryba – lyg nesibaigianti spalvų šventė. Drobėje jis puikiai valdo kontrastingiausias spalvas – žalią, raudoną, oranžinę, mėlyną, geba suderinti būgno dūžius su vibruojančia smuiko melodija. Paveiksluose beveik nėra spalvinių pustonių, čia visa dega spalvų varsomis. Dauguma Rimo kartos tapytojų kūrė ekspresionistine stilistika, veikiami Antano Gudaičio. Nemaža dailininkų gamtoje ir žmonėse ėmė ieškoti bjaurasties, tai tapo madinga „estetika“. Čia R. Bičiūno ir jo kolegų kūrybiniai keliai išsiskyrė (…) Dailininkas negyveno ir nesimokė Paryžiuje, bet jo menas „paryžietiškas“. Šviesios ir spalvų pripildytos drobės artimos garsiajai „Ècole de Paris“ mokyklai, kurios tradiciją Lietuvoje įkūnijo Algirdas Petrulis, Jonas Čeponis, Antanas Gudaitis.

(tapytojas, dailės kritikas Aloyzas Stasiulevičius) 

„Rimas Bičiūnas yra iš tų retų lietuvių dailininkų, kuris sovietiniais laikais nepataikavo valdžiai, netapė jokių to meto aktyvistų portretų, nekūrė teminių paveikslų. Todėl Lietuvoje  negavo jokių apdovanojimų, bet jaunystėje jau buvo žinomas toli už Lietuvos ribų, jo kūriniai buvo siunčiami į įvairias užsienio parodas: Venecijos bienalę ir Delio trienalę, parodas Kanuose, Tokijuje, Bazelyje ir kitur. Būdamas 37-nerių metų dalyvavo kartu su kitais žymiausiais Europos dailininkais M. Šagalo jubiliejinėje parodoje Prancūzijoje (1982).

(menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė)