Laiptų galerijoje lapkričio 30 d. 18 val. atidaroma Algio Griškevičiaus (Vilnius) tapybos paroda „ĮsiVaizdavimai“

„Bene įdomiausias šio menininko kūrybos aspektas – tai tarpdiscipliniškumas, susijęs ne tiek su šiuolaikiniam menui būdingu konceptualumu, kiek su tradicinėmis meno sritimis, kurioms svarbūs meistrystės ir unikalumo kriterijai. Tapomo ir perkuriamo pasaulio vaizdinys sukelia paradoksalų objektyvumo įspūdį. Sąmoningai gretinami du vaizdo „sluoksniai“ – atpažįstamas daiktiškasis su iliuziniu neapčiuopiamu.
Pirmąjį nesunku įžvelgti – tai realistiškai atvaizduoti tikrovės objektai, antrąjį galima tik nujausti, pasiduodant paveikslų kolorito ir šviesokaitos kerams. Taip sukuriama reprezentuojamai tikrovei neadekvati atmosfera, pasak paties autoriaus – „jutimų paklaida“. Jos keliamo nerimo neįmanoma išvengti – prieštaravimas tarp pabrėžtinai realistiško vaizdo ir atmosferos, atitolinančios tą vaizdą nuo kasdieninio suvokimo, yra neišsprendžiamas ir sunkiai „prisijaukinamas“

(menotyrininkas Tomas Pabedinskas)

Pats autorius sako kažkaip nejučia atradęs savo kūrybos „sistemą“. Vasarą dirba su fotoaparatu, rudenį pasiilgsta tapybos, ilgais vakarais – vytelių, o pavasarį – vėl tapybos. „Jau nėra to kaip anksčiau nepasitenkinimo, tačiau veikia išoriniai dirgikliai. Turiu tokią svajonę, kad dar man gyvam esant bus talka ir susirinkę žmonės po vieną plytą išardys Valdovų rūmus. Tiesiog savyje susikūriau harmoniją, kai išoriniai dirgikliai manęs jau neišmuša iš pusiausvyros, pačiam norisi išlaikyti harmonijos būseną. Visada mėgau skaityti, gerą muziką, teatrą. Jau visko neaprėpiu, bet svarbiausius reiškinius pastebiu. Net nesistengiant kažkaip savaime žinai, kas yra gera“.

Algis Griškevičius gimė 1954 m. Vilniuje. Studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje dirbo Valstybinio Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku – dekoratoriumi. Nuo 1990m. – laisvas menininkas. Parodose dalyvauja nuo 1986 m. (65 personalinės, per 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje). A. Griškevičiaus darbai eksponuoti tarptautinėse parodose: Latvijoje, Laose, Tunise, Olandijoje, Vokietijoje, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Portugalijoje, Švedijoje, JAV, Kroatijoje, Austrijoje, Kinijoje, Belgijoje, Italijoje, Vietname, Ispanijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Danijoje, Bulgarijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kanadoje.
Pastaraisiais metais be tapybos kuria objektus iš medžio, vario ir žalvario bei fotografuoja.

Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose bei privačiose kolekcijose.

Galvojant apie Algį Griškevičių mintyse iškyla pilni detalių, nežemiškos šviesos ištikti ir krūptelėjimo akimirką sustabdyti tapyti miesto (vidaus ir išorės) atvaizdai; teatrališkas mizanscenas primenanti fotografija ir ažūriška iš vytelių suręsta skulptūra. Šalia kūrybos, negalima nepaminėti menininko visuomeniškumo – gebėjimo suburti žmones bendriems projektams. Be šios savybės nebūtų buvę nei nuotraukų serijų iš Mikališkių kaimo, kurias kuriant dalyvavo visa bendraminčių grupė, bei daugybės įvairaus žanro bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Nors Griškevičiaus tapyba ir fotografija vizualiai labai skiriasi (tapyba spalvota, net marga, nuotraukos juodai baltos, detalės tik kelios ir visada kažką reiškiančios), tačiau reikšmingos akimirkos gaudymo (kad ir surežisuojant) principas išlieka esminiu ir ten, ir ten. Tapyboje įmažinta mergaitė kaip tik pakėlusį rankinį laikroduką prie ausies, ar miesto peizažas ant kurio nusėdo išrausvėjusios sutemos, tokios, kokios būna tik kelias minutes. Tapyti ar fotografuojami objektai paklusniai lyg atskiri žodžiai sustoja į prasmingus sakinius.

Savo kūryboje Algis mėgsta deformuoti laiką. Ne tik spalvas, vaizdo logiką (todėl kartais jį prasminga sieti su siurrealistais), ne tik parafrazes (nuotraukose galima atpažinti kitų populiarių kūrinių ar posakių perdirbinius). Tapytojas sukuria galimybę ilgai spoksoti į tik akimirką buvusį įvykį, patirtą įspūdį. Šia prasme jo tapyba turi fotografijos savybę pagauti laiką. Tačiau ne tikro pasaulio atvaizdavimas domina tapytoją, o jo režisavimas. Darbas teatro dailininku kūrybos pradžioje, asmenybei besiformuojant, neliko be pėdsako. Tai pripažįsta ir pats menininkas, o ir kūriniai aktyviai siekiantys kontakto su žiūrovu šiam įspūdžiui antrina. Personažais virtę medžiai, simbolinio krūvio pritvinkę laiveliai, apleisti atrakcionai sustingsta lyg želė prieš žiūrovo akį, kad galėtų būti perskaityti.

Kaip tapytojas Griškevičius turi savitą stilistiką: tolimiausi planai priartėję prie puantilizmo (sudėlioti iš mažyčių virpančių dėmelių); antri planai sudaryti iš geometrizuotų struktūrų, o artimiausieji – beveik fotografinio tikslumo (ypač dažnai pirmame plane atsiranda lygus lyg stiklas vandens telkinio paviršius). Algio kolorito irgi su niekuo nesupainiosi – jis vienalytis, beveik niekada nebūna kontrastingas ir labai dažnai persmelktas niūraus rausvumo.

Dalis jo tapybos yra labai šneki, su fantastiniais motyvais. Čia danguje gali plaukyti ne tik žuvys, bet ir keisti vyrukai ar kosminiai kiaušiniai. Laisvos fantazijos padiktuotos drobės primena knygų skirtų vaikams iliustracijas. Kita tapybos dalis yra labiau rimta, dramatiška – skirta ne pasakojimams, o nuojautoms. Tuščių žaidimo aikštelių sutemose, karuselių auštant, vandens bokštų ir kitų žmogaus veiklos liudininkų vienatvė ir tyla, bent jau mane, įtraukia labiausiai. Tai pramiegoti pasaulio atvaizdai, kai šis lūkuriuoja. Tai nuojautų zona bylojanti apie užsimezgančias ir menanti neišsipildžiusias viltis.

Monika Krikštopaitytė